Apmąstant rekonstravimo minties galimą talpą, paralelė vedama su liepsnojančios gotikos šedevru „Šv. Onos“ bažnyčia.
Nekomplikuojant situacijos ir esamą pastatą minimaliom priemonėm atnaujinant, jo išraiškai siūlomas liepsnojančios architektūrinės plastikos rūbas,- ilgaamžis tefloninis pramoninis, kintančių formų audinys. Dėl aptariamo objekto padėties kontekste (jis dėstos toje pat gatvėje, šalia minėto liepsnojančios gotikos šedevro) atsiranda neginčyjamas ir privalomas gvildenti santykis su gretimybėmis. Kadangi pagrindinis architektūrinio vertybinio dominavimo vaidmuo jau a priori yra tekęs „Šv. Onos“ bažnyčiai, tai naujai rekonstruojamas objektas, tarsi būdamas reikšmingam tūriniam, spalvinian ir turiniškam santiky, turi prisiimti adekvačiai atsakingą poziciją. Jis privalo visom prasmėm palaikyti nusistovėjusią hierarhiją (gr. hierarchia < hieros – šventas + archē – valdžia), asistuojančiai fonuoti. Kadangi pastatas pritaikomas dailės reikmėms, – jo ženkliškumo nuskaitymui pasiūlyta spalva, t.y. esminis tapybos santykių nustatymas tarp raudonos (gotika) ir žalios(naujas objekto veidas), bei kintančių formų fasadinis audeklas, kaip skulptūriškas efemeriškos šiuolaikybės reprezentantas.
Šiems uždaviniams įgyvendinti pasirinktos priemonės. Medžiaga: ažūrinis pramoninio teflono ilgaamžis architektūrinis audinys. Spalva: sintetinis smaragdas.
Beveik visą pastato konstrukciją siūloma išlaikyti. Vidaus esamą struktūra išlaikyti koreguojant tik būtiniausius funkcinius, bet ne estetinius (nekomplikuojant , jie paliekami kaip duotybiniai ir įdomūs ano laiko atributai) momentus. Siekiant humanizuoti akivaizdžiai per sunkų bendrą tūrį, bei atverti daugiau nuo gatvės matomo vaizdo į Gedimino kalno pusę, vietoje dabar esančio paskutinio aukšto siūloma įrengti naują. Esamą aukšto tūrį perimetru sumažinti įtraukiant į vidų per 3 metrus ir pažemint per 1 metrą..Atsiradusiose tersose įrengti panormines lauko studijas.
.
.
Architektas: Mantas Maziliauskas
.
Savarankiška studija. M vieta
Užsakovas: MM