TAUTINIS PAVIDALAS. Galios ir naujų galimybių kryptis

Lietuviška tapatybė

IŠNAŠA:  Tapatybė arba identitetas (lot. Identitetas – buvimas). Žmogaus arba daikto savybių visuma, pagal kurį mes jį atskiriame nuo kitų.

ĮŽANGA: Šiandien ši tema vizualiame ir taikomajame mene neatsiskleidžia taip ryškiai, kaip beveik prieš šimtmetį, kuomet kūrė M. K. Čiurlionis, J. Prapuolenis ir kitos iškilios to meto asmenybės, tačiau kultūriniai įspaudai, ženkliškumas dar išlikęs mūsų atminty.  Tačiau iki šiol mes tebesame savitumo, tapatybės paieškų kelyje ir dvejonėse – ar tai svarbu šiuolaikiniam žmogui.

Valstiečio, ūkininko pastatai vystėsi natūralia raida. Pagrindiniai jų bruožai buvo paprastumas, racionalumas ir tvarumas – atsižvelgiant į gamtinę situaciją, naudojant vietines ir todėl tvarias staybines medžiagas, per ilgą laiką ištobulinus statybos būdą. Mūsų  protėviai nesiekė trūks plyš išsiskirti ar stebinti kaimynus. Todėl statant naujus pastatus ar kuriant interjerą bandymai mūsų kultūrinį paveldą traktuoti tiesmukiškai, pažodžiui, neieškant tipologijos ir giluminių šaknų yra veikiau neišprusimo požymiai.

Parodos “Baldai” (Litexpo parodų centre) metu  buvo mėginama atsakyti į klausimą – ar mūsų dizainerių, architektų darbai gali turėti savo veidą ir tuo pat metu išlikti modernūs, aktualūs šios dienos vartotojams? Kaip pavyzdys buvo minimos  skandinavų bei japonų dizaino tradicijos. Tų šalių atstovų braižas gerai atpažįstamas tarptautiniame kontekste, jų kūrinai išsiskiria savo proporcijomis bei medžiagiškumu. Tarptautinėse parodose, dar nepamačius stendo pavadinimo, galima nesunkiai nuspėti, kokios šalies kūrėjus jis atstovauja.

Lietuviško stiliaus apraiškų artimiausiu metu dar greitai nepamatysime. Matyt, šį grūdą reikia subrandinti, o žurnalo “Namas ir aš” redakcija parodos metu pamėgino jį pasėti, organizuodama diskusiją tema  “Lietuviška tapatybė. Kaip ji pasireiškia interjere, dizaine ir architektūroje” bei pristatydama ekspoziciją “Tautinis pavidalas. Galios ir naujų galimybių kryptis”, kurios autorius architektas ir tapytojas Mantas Maziliauskas. Ekspozicinėje erdvėje buvo sukurta trisluoksnė archimitologinė sandara, joje atsigręžta į mūsų praeities paveldą, dabarties kūrybą ir ateities galimybes.

M.Maziliauskas apie kurto stendo TAUTINIS PAVIDALAS. Galios ir naujų Galimybių kryptis sandarą:
Bandant atrasti gilesnius prasminius ryšius, bei pirminius šaltinius pasitelkiama Lietuviška Kalba ir Raštas.
Kalba kaip didžiausias ir svarbiausias mūsų paveldas, o tautinis raštas kaip brėžinys naujiems pavidalams.

Atviras skliautas ir jo atspindys – kaip veidrodiniai apmatai, o laikrodišku akiračiu besisukanti dabarties kūryba -  kaip ataudai.
Peršviečiamas piliakalniškas pagrindas skleidža paslapties švarą, o sandaros daugiasluosksniškumas sukuria nunutrūkstantį matymo pokytį.

Manau, kad baltiškumas, tai gintarinio skaidrumo būsena, kai gyvenimo šoky sukasi apčiuopiamybė ir nenusakomumas

… susitikti balta baltą, kaip báltai baltaĩ.

Balsuočiau už savitumą, nes savita yra savita, o tapatumas, turbūt tai su kuo norime tapatintis.

Baltų kultūros savitumu laikyčiau pasaulėžiūros radimasi iš gamtojautos. Savitumo gyvybingumas susijęs su tuo, kiek pajėgiam būti kaitos pastovume. Tai tarsi tautos gyvybingumo lakmusas, kviečiantis pastoviam atsinaujinimui. Tuo būdu paprotys (tradicija) ir apeiga (kultūra) išlieka gyva. Kultūros brandos perdavimas mūsuos skleidėsi ir manau skleidžiasi ne tik per muziejus, knygas, o gi dar labiau betarpiškai ir tiesiogiai. Tokia betarpiška sklaida įkrenta į širdy visam.

Taip, yra dar baltiški ženklai ir raštai. Tai abstrahuotos sandaros (ne abstrakčios!) kurių perduodamos žinios suvokimas galimas per išsilavinimą arba per pajautą. Pajautą laikyčiau netgi svarbesne. Iš šių raštų suvokiam baltų pasaulio ne linijinį, o erdvinį mąstymą ir išgyvenimą. ( pvz.”Sukūrų” rašto archajinis audinys).

Lietuviška tapatybė. Kaip ji pasireiškia interjere, dizaine, architektūroje? Diskusija. Tokia tema buvo aptariama viešoje ir demokratiškoje erdvėje – kavinėje – restorane. Diskusijoje dalyvavo pranešėjai – menotyrininkas Vytautas Tumėnas, menotyrininkė Karolina Jakaitė, architektas Darius Linartas, architektė Julija Reklaitė, architektas ir tapytojas Mantas Maziliauskas, dizaineris Vytautas Puzeras, studijos “Puzero desing” vadovas, dizainerė ir lektorė Vaida Kandratavičiūtė.

.

ištrauka iš staripsnio “Namas ir Aš” žurnale:

www